svietvaikis

×svíetvaikis (hibr.) sm. (1) KŽ 1. KII347, BzF180, TP1880,52, M, I.Simon pasaulietis: Nepritiktų tą neteisųjį pasielgimą ano svietvaikio su nuobažnuoju pasielgimu Dievo kūdikio sulyginti LC1887,31. 2. išdykėlis: Aš vis graudędavau, kad jie pešties norės, žinai, svíetvaikiai Rsn. Tas Jonius toks svíetvaikis buvo – lėkti po vakarelius, šokti visur NmŽ.